Skystųjų kristalų atradimą prieš 100 metų baigė austrų botanikas F. Reinetzeris. Tačiau jis ilgą laiką žmonėms nesuteikė didelės praktinės vertės. Tik septintajame dešimtmetyje keli jauni elektronikos mokslininkai nutraukė tylą.
1961 m. F. Heimeieris, dirbęs RCA kompanijos Prinstono laboratorijoje JAV, buvo elektronikos tyrinėtojas. Jam rengiant daktaro disertaciją draugas papasakojo apie organinių puslaidininkių tyrimus. Jo tarpdisciplininiai dalykai sukėlė didelį jo susidomėjimą.
Dėstytojo remiamas ir skatinamas, jis atsisakė specialybės ir pradėjo naują tyrimą. Elektronikos žinias jis pritaikė organinėje chemijoje ir netrukus pasiekė puikių laimėjimų. Netrukus jis susidomėjo lazeriais, todėl pradėjo dirbti su kristalais.
Norėdamas ištirti išorinio elektrinio lauko poveikį elektriniam laukui kristalo viduje, jis galvojo apie skystąjį kristalą. Jis tarp dviejų skaidrių laidžių stiklų įsmeigė dažais legiruotą nematinį skystąjį kristalą. Kai abiejose skystųjų kristalų sluoksnio pusėse veikia kelių voltų įtampa, skystųjų kristalų sluoksnis iš raudono pasikeičia į skaidrų.
Gimęs elektronikos srityje, jis iškart suprato, kad tai ne spalvotas plokščiaekranis televizorius. Susijaudinę komandos nariai ir jis iškart pradėjo tyrinėti dieną ir naktį. Jie paeiliui atrado keletą skystųjų kristalų elektrooptinių efektų, tokių kaip skystųjų kristalų dinaminis sklaida ir fazinis perėjimas. Sėkmingai sukurta serija skaitmeninių ir simbolių rodymo įrenginių, taip pat LCD laikrodžiai, konsolinis ekranas ir kiti praktiški gaminiai.
